Šis tekstas yra ir pokalbis, ir dienoraštis, ir komentaras tuo pačiu metu, nėra šis tekstas tik recenzija.

Ilgai galvojau, kaip ir ką parašyti apie Žilvino Landzbergo kuruotą birželio mėnesį Užutrakio dvaro vežimyne atidarytą parodą, pavadinimu Oranžerija. Dažnai pats parodos kūnas/formatas/atmosfera padiktuoja tam tikrą kalbėjimo būdą, tad ir šis tekstas iš dalies pretenduoja tapti šiokia tokia minčių/sakinių/raidžių oranžerija, kurioje skaitytojas tekstinius viražus turėtų suvokti per daug į juos nesigilindamas, neiškodamas prasmės, gilesnio samprotavimo. Kviečiu pasivaikščioti po šį tekstą kaip po kažkada matytą ar įsivaizduotą oranžeriją, stebint palmes ir retus augalus, nieko nesitikint, neieškant.

***

Danutė Gambickaitė: Kai išgirdau apie parodą Oranžerija, labai maloniai nustebau. Kaip tik visai neseniai su keliais draugais menininkais kalbėjomės, kad būtų smagu suorganizuoti parodą kokioje nors veikiančioje (arba ne) oranžerijoje, dairėmės, kiek ir kur jų galima atrasti. Mums pasirodė įdomus tokio tipo vietos būvis, menantis XIX a. romantizmą/kolonializmą bei hedonistines/eskapistines to laikotarpio mąstysenas, o kartu ir buržujiško būvio apraiškas – norą į vieną vietą sutelkti kitų kraštų augmeniją, taip sukuriant savotišką augalų muziejų. Papasakok, ką mąstei kurdamas parodos koncepciją? Kodėl Oranžerija?

Žilvinas Landzbergas: Mano akimis, šiame projekte viskas yra (arba gavosi) šiek tiek paprasčiau nei gali pasirodyti. Tai suteikia šiam projektui savotiško lengvumo. Tai vasaros formato renginys, surengtas naujoje erdvėje, nukreiptas į platesnę publiką ir žavus tuo, kad suburia, labai mažais ištekliais, didelį būrį skirtingų kūrėjų prie vieno stalo. Oranžerija – tai startinis produktas ir veikia kaip pasibandymas, arba, kitaip, eskizas, mintis, su užuomina, kad tai galėtų būti vystoma toliau. Čia nereikia ieškoti aukščiausios kokybės, nėra šis renginys kuruotas, ir visame šiame veiksme nėra įpinta jokio gudraus siūlo, kuriuo reikėtų sekti.

Aš šį projektą matau kaip eskizą ar startinį tašką, iš kurio galėtų atsirasti įdomūs tolimesni veiksmai. Be abejo, jeigu būtų leidę ištekliai, šį darbą galima buvo atlikti labai gerai ir įdomiau. Nes mintis gera. O mintis paprasta – pakviesti skirtingose srityse dirbančius ir labai skirtingų amžiaus grupių menininkus savotiškam vizualiam pokalbiui. Pati ekspozicija ar menininkų sąrašas pakankamai atsitiktini, taip gavosi natūraliai, nors kiekvienas darbas ir asmeninis santykis su menininku man pačiam labai svarbus ir tai labai vertinu. Erdvės parodoje traktuojamos taip, kaip namuose ar menininko dirbtuvėse, kur ekspozicija natūraliai įsipatoginusi duotoje erdvėje. O augalai panaudoti kaip bendrą parodos piešinį jungiantis elementas.

Kartais norisi nuvalyti istorines dulkes (interpretacijas) ir į viską pasižiūrėti lengviau, bet tai svarbu daryti išsaugojant atmintį.

 Pavadinimas “Oranžerija” gimė ruošiant paskaitų ciklą Skulptūros katedros Tyrimų Biuro platformai. Vėliau tai įtakojo šios parodos atsiradimą- parodos, kur labai jauni kūrėjai, dar bestudijuojantys arba nesenai baigę, rodo darbus kartu su garbiais autoriais. Manau, šiuo metu yra labai daug potencialo jaunoje kartoje ir bet kada tai gali tapti labai labai įdomu.

 ***

Galvojant apie Žilvino minimą lengvumą, atrodo, kad ir projektų erdvės Malonioji pradžia turėjo daug lengvumo ir paprastumo. Kalbu ne apie idėjinį/intelektualinį lengvumą, bet apie lengvumą instituciniame bei meno lauko veikėjų/procesų santykio ar kuravimo procesų lygmenyje. Malonioji kaip ir paroda Oranžerija irgi buvo/yra tarsi savotiška antitezė rimtumui/susireikšminimui. Kalbant apie jaunųjų ir vyresniųjų autorių santykio (kartų dialogo) tema Oranžerijoje nėra labai aktuali (bent jau man). Nesąmoningai žiūriu į Oranžeriją kaip į instaliaciją/kūrinį. Joje nėra etikečių ar žemėlapio. Regis, ir pats Žilvinas užsimena apie tai, kad su kiekvienu parodoje dalyvaujančiu menininku turi tam tikrą santykį – todėl jie ir atsirado parodoje. Man įdomu į Oranžeriją žiūrėti kaip į tam tikrą Žilvinui (kaip žmogui ir menininkui) aktualių menininkų/jų kūrinių žemėlapį. Galbūt per daug radikalu, bet kodėl gi ne.

Neišvengiamai atmintin iškyla sąrašų diskursas. Žinoma, jis toks painus, klampus ir daugiabriaunis, kad pasirinksiu tik kelis aspektus, tiksliau diskurso nuotrupas, kurias išrankiojau pametusi racionalumą:

– Elektroninės muzikos scenoje egzistuoja tokia Nick’o Warreno inicijuota/pasiūlyta miksų serija pavadinimu Back to Mine. Tai tokie miksai, kuriuos muzikantai sudėliodavo grįžę namo po koncerto. Jie būdavo skirti ne kokiam nors konkrečiam renginiui, leidiniui, bet labiau sau. Jie atsipalaidavę, laisvesni, lengvesni, iš dalies savitiksliai. Tokie asmeniniai sąrašai, kuriuose atsidurdavo vienaip ar kitaip kūrėjui artimi ar įtakoję kūriniai.

– Dar galvodama apie oranžerijas ir Oranžeriją prisiminiau ir Umberto Ecco knygoje The Infinity of Lists (tiksliau viename interviu apie tą knygą) išsakytą mintį, kad sąrašai gali būti nepaprastai anarchiški. Baroko amžius buvo sąrašų era. Staiga visi ankstesnieji scholastikų apibrėžimai nebeteko prasmės. Žmonės bandė pamatyti pasaulį kitu kampu. Galilėjus apibūdino naujas mėnulio savybes. O mene įtvirtinti apibrėžimai pradėti naikinti tiesiogine šio žodžio prasme, nepaprastai išsiplėtė vaizduojamų temų įvairovė. Pavyzdžiui, olandų baroko paveikslus aš laikau sąrašais – natiurmortus su visais tais vaisiais ir darbus, vaizduojančius įmantrius spinteles, prigrūstas įdomių niekniekių. Sąrašai gali būti nepaprastai anarchiški. (Umberto Ecco)

***

Žilvinas užsimena, kad parodoje dalyvaujantys menininkai ir jų kūriniai yra pakviesti į tam tikrą vizualinį pokalbį, tačiau keistai nuteikia tai, kad vizualinio pokalbio dalyviai neturi vardų. Taigi Oranžerija yra toks savotiškas anonimų pokalbis, kita vertus, parodoje anonimiškumo yra tiek, kiek žiūrovas nepažįsta meno lauko. Mintyse iškyla vaizdinys, kai su šiuolaikinio meno lauku visai nesusiję Užutrakio dvaro ir parko lankytojai, turistai vaikštinėdami po dvaro apylinkes užsuka į Oranžeriją ir stebi tą anonimiškų vizualinių pokalbių parodą. Galbūt atpažįsta Čiurlionį arba Donatą Jankauską. O gal Dainių Liškevičių ar Eglę Budvytytę.

***

Kažkada, vaikščiodama po Berlyną, pamačiau keistą ofisą. Tikslios jo vietos nepamenu, bet tai nesvarbu. Eilinis ofisas, keliasdešimt įvairiausiais kampais sustatytų stalų, vitrininiai langai, aukštos lubos, daugybė spausdinimo aparatų ir kompiuterių. Greičiausiai tai buvo koks nors su informacinėmis technologijomis susijusios firmos ofisas, bet tai irgi nesvarbu. įdomiausia buvo tai, kad tame ofise šalia įrangos džiunglių buvo tikrų tikriausios augalų džiunglės. Šimtai (nemeluoju) įvairiausių kambarinių augalų: jukų, paparčių, agavų, kažin kokių vijoklių karpytais lapais ir dar galybė kitokios augalijos, kurios aš nepažįstu. “Labai keista vieta” – pamaniau, o kiek vėliau kažkur radau straipsnį, kad tam tikrų rūšių augalai puikiai sugeria elektroninių prietaisų (ypač kopijavimo prietaisų) skleidžiamą taršą.

The post Apie oranžerijas. Paroda „Oranžerija“ Užutrakio dvaro vežimyne appeared first on artnews.lt.

(AV17) galerija pristato mobilią Lietuvos šiuolaikinės skulptūros kūrėjų parodą „7 objektai“, kuri š. m. spalio – gruodžio mėnesiais aplankys tris Rytų Lietuvos regiono miestus: Visaginą, Švenčionėlius bei Šalčininkus.

Jungtinėje parodoje savo kūrinius pristatys septyni, Lietuvoje gerai žinomi, šiuolaikiniai skulptoriai: Nerijus Erminas, Andrius Erminas, Jonas Aničas, Tauras Kensminas, Algis Kasparavičius, Rimantas Milkintas bei Rafal Piesliak.

„7 objektai“ koncentruojasi į šiuolaikinį skulptūrinį objektą. Parodoje savo darbus pristatysiantys menininkai yra priskiriami jaunajai Lietuvos skulptorių kartai, paskutinį dešimtmetį aktyviai dalyvaujančiai šiuolaikinio meno scenoje. Nors autoriai nėra bendraamžiai, keli iš jų – Jonas Aničas ir Tauras Kensminas – neseniai Vilniaus dailės akdemiją baigę skulptoriai, o Rimantas Milkintas, Nerijus ir Andrius Erminai bei kiti – Lietuvos meno scenoje jau įsitvirtinę, gerai žinomi menininkai, tačiau vienai kartai jie priskiriami dėl visiems būdingos koceptualios, reflektyvios, naujų išraiškos būdų skulptūros mene ieškančios, kūrybos. Autorių objektai apima platų temų spektrą: nuo socialinio, politinio šiandienos konteksto iki subjektyvių, tarpžmogiškų, egzistencinių temų bei grynai formalistinių, su skulptūros tūriu ir forma, susijusių problemų. Paroda pristatydama individualių menininkų kūrinius žiūrovus kvies padiskutuoti apie šiuolaikinės Lietuvos skulptūros tendencijas bei skulptūrinio objekto galimybių įvairovę.

Idėją surengti mobilią parodą skirtą Rytų Lietuvos regionui paskatino dabartinė Lietuvos kultūros situacija, kurioje pastebima akivaizdi meno centralizacija didžiuosiuose miestuose. Siekiant pakeisti šią tendenciją bei skatinti domėjimąsi Lietuvoje kuriamu menu už didžiųjų miestų ribų, ypač regionuose, kuriuose yra didesnė etninių mažumų (rusų, lenkų) koncentracija, projektui pasirinkta Rytų Lietuvos kryptis. Tai kraštas apimantis Visagino, Švenčionių bei Šalčininkų savivaldybes, pasižymintis multikultūriškumu ir yra daugiausiai apgyvendintas ne lietuvių tautybės žmonėmis, todėl jame egzistuoja didesnė atskirtis nuo Lietuvos kultūros. Susipažinimas su šių dienų meno kūriniais, neretai geriausiai identifikuojančiais šiandienos pasaulio ir meno aktualijas, ne tik sudaro galimybę betarpiškai atrasti kultūros įvairovę, bet ir gali žiūrovus paskatinti įsitraukti į dabartinius kultūros procesus, tapti visaverčiais meno lauko dalyviais.

Projektą organizuojanti (AV17) galerija – penktus metus aktyviai šiuolaikinės skulptūros ir konceptualios juvelyrikos srityse dirbanti erdvė, kuri be nuolatinės parodinės veiklos taip pat, kelis kartus per metus, įgyvendina įvairius tarptautinius ir regioninius meno bei edukacinio pobūdžio projektus. Galerija tai pat vykdo mainų projektus su užsienio ir Lietuvos kūrėjais bei meno galerijomis, taip skatindama šiuolaikinio meno sklaidą mūsų šalyje bei visoje Europoje.

Projekto metu kiekviename mieste parodą seks edukacinė paskaita „7 subjektai“, kurią ves vienas iš parodos dalyvių, dėstytojas Rimantas Milkintas.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Parodų ir paskaitų miestuose datos:

Spalio 8 – 28 Visagino kultūros centras (Vilties g. 5, Visaginas). Atidarymas spalio 8 d., 17 val. Paskaita „7 subjektai“ – spalio 15 d., 15 val., konferencijų salėjė, Vilties g. 5.

Spalio 29 – lapkričio 18 Švenčionėlių miesto kultūros centras (Vilniaus g. 1, Švenčionėliai). Atidarymas spalio 29 d., 18 val. Paskaita „7 subjektai“ spalio 29 d., 16 val.

Lapkričio 19 – gruodžio 11 Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras (Vilniaus g. 48, Šalčininkai). Atidarymas lapkričio 19d., 18 val. Paskaita „7 subjektai“ lapkričio 19 d., 16 val.

The post Mobili Lietuvos šiuolaikinės skulptūros kūrėjų paroda „7 objektai“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 13 d., penktadienį, 19 val. „POST“ galerijoje (Laisvės al. 51 a, Kaunas) atidaroma antroji tarptautinė šiuolaikinės skulptūros ekspozicija „Caution! Mind The Object #2“. Pirmoji paroda „Caution! Mind The Object“ vyko 2014 vasario 14 d.

Šiuolaikinio meno erdvė,  kurioje įprasta matyti tarpdisciplininius kūrinius, koketavimą su moksliniais tyrimais, medijų meną, vaizdų manipuliacijas, video ir garso simuliacijas¸ komplikuotas, o kartais kompleksuotas koncepcijas, kviečia suklusti ties objektu. Ties objektu, kurį galima apeiti, paliesti, aprėpti akimis ir mintimis.

Šių metų paroda, kaip ir praėjusioji, objektą traktuoja kaip kliūtį, tačiau šį kartą ir mentaline prasme, ne tik fizine. Lyg susitarus, atrankoje dalyvavusių menininkų darbuose vyrauja buitis: Povilo Ramanausko „Buitis“ kūryboje stojanti kelią, o gal kaip tik esanti pakeliui, Marija Šnipaitė iš objektų konstruoja prisiminimų melancholiją, Gediminas Mažintas eksponuoja ramentą betone – dedikacija (ne)judėjimui. Ar gi tai ne mentalinė kliūtis? Jei kūrėjas netransformuoja buities į „būties“, gali ištikt ir mirtis.

„Caution! Mind the Object #2” paroda tarptautinė. Joje žiūrovai turės galimybę išvysti du svečius iš Vengrijos: Peter Szalay ir Zsolt Asztalos. Pastarasis menininkas 2013 metais atstovavo Vengriją Venecijos bienalėje. Parodoje pasirodys ir senbuviai Evaldas Jansas, Eglė Rakauskaitė, Nerijus Erminas bei Raimonada Sereikaitė. Menininkų Gedimino Mažinto, Rafal Piesliak ir Povilo Ramanausko kūriniai „POST“ galerijoje eksponuojami pirmą kartą.

Dalyviai: Evaldas Jansas, Nerijus Erminas, Povilas Ramanauskas, Raimonda Sereikaitė, Gediminas Mažintas, Rafal Piesliak, Marija Šnipaitė, Peter Szalay (HU) ir Zsolt Asztalos(HU).

Kuratoriai:  Andrius Pukis ir Urtė Čaplikaitė

The post Tarptautinė šiuolaikinės skulptūros ekspozicija „Caution! Mind The Object #2“ „POST“ galerijoje appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 13 d. „POST“ galerijoje (Laisvės al. 51 a, Kaunas) atidaryta antroji tarptautinė šiuolaikinės skulptūros ekspozicija „Mind The Object #2“. Pirmoji paroda „Caution! Mind The Object“ vyko 2014 vasario 14 d.

Šiuolaikinio meno erdvė,  kurioje įprasta matyti tarpdisciplininius kūrinius, koketavimą su moksliniais tyrimais, medijų meną, vaizdų manipuliacijas, video ir garso simuliacijas¸ komplikuotas, o kartais kompleksuotas koncepcijas, kviečia suklusti ties objektu. Ties objektu, kurį galima apeiti, paliesti, aprėpti akimis ir mintimis.

Šių metų paroda, kaip ir praėjusioji, objektą traktuoja kaip kliūtį, tačiau šį kartą ir mentaline prasme, ne tik fizine. Lyg susitarus, atrankoje dalyvavusių menininkų darbuose vyrauja buitis: Povilo Ramanausko „Buitis“ kūryboje stojanti kelią, o gal kaip tik esanti pakeliui, Marija Šnipaitė iš objektų konstruoja prisiminimų melancholiją, Gediminas Mažintas eksponuoja ramentą betone – dedikacija (ne)judėjimui. Ar gi tai ne mentalinė kliūtis? Jei kūrėjas netransformuoja buities į „būties“, gali ištikt ir mirtis.

„Caution! Mind the Object #2” parodoje net trys menininkai, kurie atstovavo savo šalį Venecijos bienalėje. Joje žiūrovai turės galimybę išvysti du svečius iš Vengrijos: Peter Szalay ir Zsolt Asztalos. Pastarasis menininkas 2013 metais atstovavo Vengriją Venecijos bienalėje. Parodoje pasirodys ir senbuviai Evaldas Jansas, Eglė Rakauskaitė, Nerijus Erminas bei Raimonada Sereikaitė. Menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų, Gedimino Mažinto, Rafal Piesliak ir Povilo Ramanausko kūriniai „POST“ galerijoje eksponuojami pirmą kartą.

Dalyviai: Nomeda ir Gediminas Urbonai, Eglė Rakauskaitė, Evaldas Jansas, Nerijus Erminas, Povilas Ramanauskas, Raimonda Sereikaitė, Gediminas Mažintas, Rafal Piesliak, Marija Šnipaitė, Danas Aleksa, Peter Szalay (HU) ir Zsolt Asztalos(HU).

Kuratoriai: Andrius Pukis ir Urtė Čaplikaitė.

Projektas iš dalies finansuojamas Kauno savivaldybės ir Lietuvos kultūros tarybos

Projektas yra integrali projekto „Šiuolaikinio meno sklaida POST galerijoje“ dalis.

Paroda veiks iki gruodžio 4 d.

Parodos Mind The Object #2 atidarymas POST galerijoje

Nerijus Erminas, Perlai, 2014

Nerijus Erminas, Perlai, 2014

Parodos Mind The Object #2 atidarymas POST galerijoje

Parodos Mind The Object #2 atidarymas POST galerijoje

Danas Aleksa, Skraidantys akmenys, 2015

Parodos Mind The Object #2 atidarymas POST galerijoje

Zolt Asta, My story, my version, 2015

Zolt Asta, My story, my version, 2015

Zolt Asta, My story, my version, 2015

Evaldas Jansas, Puokštė mylimajai, 1996

Parodos Mind The Object #2 atidarymas POST galerijoje

Evaldas Jansas, Puokštė mylimajai, 1996

Parodos Mind The Object #2 atidarymas POST galerijoje

Eglė Rakauskaitė, Virginijai, 1994

Eglė Rakauskaitė, Virginijai, 1994

Parodos Mind The Object #2 atidarymas POST galerijoje

Danas Aleksa, Skraidantys akmenys, 2015

Danas Aleksa, Skraidantys akmenys, 2015

Gediminas Mažintas, Ramentas kampui, 2014

Gediminas Mažintas, Ramentas kampui, 2014

Marija Šnipaitė, Kambaryje virš durų, 2015

Marija Šnipaitė, Kambaryje virš durų, 2015

Parodos Mind The Object #2 atidarymas POST galerijoje

Nomeda ir Gediminas Urbonai, Mikomorfai, 2015

Nomeda ir Gediminas Urbonai, Mikomorfai, 2015

Nomeda ir Gediminas Urbonai, Mikomorfai, 2015

Peter Szalay, Slengas, 2014

Peter Szalay, Slengas, 2014

Povilas Ramanauskas, Buitis, 2015

Parodos Mind The Object #2 atidarymas POST galerijoje

Rafal Piesliak, Barikada, 2015

Rafal Piesliak, Barikada, 2015

Rafal Piesliak, Barikada, 2015

Raimonda Sereikaitė, Continue the Golden Horizontal, 2015

Raimonda Sereikaitė, Continue the Golden Horizontal, 2015

Fotografijos: Lina Pranaitytė, Martynas Plepys

The post Fotoreportažas iš tarptautinės šiuolaikinės skulptūros parodos „Mind The Object #2“ „POST“ galerijoje appeared first on artnews.lt.

Lipant į ketvirtąjį Post galerijos aukštą, trečio ir ketvirto aukšto sankirtoje į parodą „Mind the Object #2“ pasiramsčiuojant įveda Gedimino Mažino kūrinys „Ramentas kampui“. Įkurdintas neįprastoje galerijos erdvėje – laiptinėje, tarsi koks buitinis rakandas, sujungęs tarpusavyje rodos nesuderinamų objektus ir medžiagas – betoną ir jame „įlietus“ metalinių vamzdžių ramentus. Betonas – dirbtinis akmuo, stingstant kietėjantis, sutvirtinantis. Ramentai – judėjimo (nors ir suvaržyto) protezas. Judesys ir sąstingis susilieja į neatskiriamą darinį, paremiantį  laiptinės kampą.

Šią „Mind the Object #2“ parodą ir savo būseną joje galėčiau sulyginti su vaiko būsena saldainių parduotuvėje – norisi apžiūrėti ir tą kūrinį, ir kitą, ir trečią, o ir ketvirtas jau kliūna už žvilgsnio… Antroji tarptautinės šiuolaikinės skulptūros paroda kaip tik ir nagrinėja objektus kaip kliūtis – tiek fizines, tiek ir susikurtas kiekvieno galvoje. Medžiagų (skonių), menininkų (gamintojų), vaizdų (išvaizdos) įvairovė šioje šiuolaikinio meno saldainių parduotuvėje įtraukia visas jusles. Tačiau šis „candy shop“ nėra teikiantis vien tik saldumą.

Nomeda ir Gediminas Urbonai savo kūriniu „Mikomorfai“ (Ballardo technologijų zooetikos paviljono artefaktai) sukelia asociacijas su Bryan Fuller serialo „Hannibal“ vienu šiurpiu epizodu pavadintu „Amuse-Bouche“: serijinis žudikas užkasa savo aukas, esančias katatonijos būsenoje, negiliai po žeme ir ant aukų kūnų augina grybus. Urbonai savo kūrinyje taip pat „augina“ grybus. Mikomorfai – tai pilkosios, kreivabudės micelio, lapuočių pjuvenų ir agrikultūrinių atliekų pagrindų užauginti artefaktai, kaip teigiama, vis dar ieškantys  tikrųjų savo komponentų ir funkcijų. Iš tiesų, kūrinys sukelia norą kuo atidžiau jį apžiūrėti, netgi paliesti kreivabudes, tačiau šalia smalsumo kyla ir atstūmimo refleksas – norisi nukreipti žvilgsnį kitur, tačiau akys nesiliauja stebėjusios.  Grožimasi tuo, kas savotiškai kelia šleikštulį – micelio pagrindu užaugintais augalais. Micelis – nežemiškos kilmės, parazituojanti, kolonizuojanti gyvybės forma, galinti kanibalizuoti kultūras, materijas, sukurti hibridus ir sudaryti naujus darinius. Ši idėja buvo vystoma psichotropiniame name – Zooetikos paviljone XII Baltijos trienalėje. Urbonai „Mikomorfuose“ taip pat naudojasi ir eksperimentiniu testavimu, formų/daiktų/pastatų auginimo idėja, atėjusia iš mokslinės fantastikos.  Meno ir mokslo sąjunga kalba ne tik apie naujųjų technologijų panaudojimą meninėje kūrinio išraiškoje, tačiau taip pat sukuria ir abjektui artimą išraišką.

Eglė Rakauskaitė šiai parodai pristatė vieną geriausiai žinomų savo kūrinių „Virginijai“. Suknelė,  pasiūta iš jazminų žiedų, alsuoja trapumu ir gležnu moteriškumu. Menininkė šiuo kūriniu nagrinėja klišinį moters įvaizdį – trapumas, grožis, kvapnumas (gėlių žiedai), tačiau tuo pat metu šalia stovi ir moters priedermė bei lemtis. Trapūs suknelės lapeliai pabyrėję ant galerijos grindų. Suknelė rodosi tokia trapi, kad net menkas prisilietimas prie jos, rodos, dar sužers keletą lapelių prie jau esančios krūvelės. Stebina tai, kad jazminų žiedeliai buvo surinkti 1994 metais, tad saldus jazminų žiedų kvapas, negelbsti nuo jų sudžiuvusio trapumo, vienu prisilietimu apnuoginančio vis naujas suknelės dalis.

Kitokią kritiką žarsto Nerijus Erminas savo kūriniu „Perlai“. Masyvus medinis kuilys pražiodyta burna guli ant grindų ir vemia perlais, kurie pašalinti iš organizmo, tapę nemalonia mase. Menininkas savo kūrinį aiškina pateikdamas citatą iš Šventojo Rašto: Mt 7,6 „Neduokite, kas šventa šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų.“ Tai, kas prabangu, kas priklauso aukštesniajai klasei, sulyginama su juodu darbu, kvailumu, vergyste savo luomui. Šventumas versus purvas, grožis versus abjektas (atstumiančios organizmo funkcijos ir materijos). Šis N. Ermino kūrinys gali pykinti, jei buvai per daug godus šiuolaikinio meno saldainių krautuvėlėje.

Skaudžiausias (karčiausias saldainis) kūrinys šioje parodoje tai Zsol Azstalos darbas „My story, my version“ – serija tobulai perpjautų knygų. Kūrinyje menininkas nagrinėja istoriją kaip dabarties ir asmeninės individo patirties konstrukciją. Tai, kas buvo – istorija, praeitis – yra suprantama subjektyviai ir jokios bendrai suvokiamos istorijos/praeities negali būti. Knygos – tos tobulai, net skaudžiai supjaustytos knygos – teigia, kad kiekvienas kuria savo istoriją – kiekvienas savo istorijos pjūvį mato skirtingai. Knygą menininkas pateikia kaip visiems bendrai tinkamą istoriją, jos pjūviai, supjaustymai istoriją paverčia dėlione – sudedamosios dalys tos pačios, tačiau jų sudėjimo eiga tampa atvira.

Istorijos atminties temą nagrinėja ir Danas Aleksa kūrinyje „Skraidantys akmenys“. Nuo tada, (o gal ir nuo ankščiau, tik to niekas nepamena) kai Dovydas užmušė Galijotą akmeniu, šis įrankis tapo smurto, tačiau tuo pat metu ir įrankio, kuris gali atnešti pergalę, simboliu. Šiais laikais – tai įrankis pasiekti savo tikslą, arba apginti savo įsitikinimus. Ant pjedestalo guli langas su dvigubais stiklais, kurių dauguma pavirtę į mažas ir dideles šukes, pabirusias ant grindų. Šalia šukių ir ant nesudaužytų stiklų sudėti akmenys. Būtent per akmenų galią žmogaus rankose vykdavo revoliucijos, pokyčiai artėjantys su dūžtančiais stiklais. Istoriniame lygmenyje akmuo tampa savotišku permainų simboliu – išreiškiančiu ilgai slopintą nepasitenkinimą esama padėtimi ir galų gale pasiryžimą tai pakeisti.

Atminties tema persmelkia ir Marijos Šnipaitės  kūrinį „Kambaryje virš durų“, nagrinėjantį sustingusios praeities įvaizdį. Menininkė į šį kūrinį sutalpina, rodos, visą melancholiją, kuri buvo skirta praeičiai. Darbas tampa pilkai niūrus, netgi slegiantis. Ant lentynos padėtas tamsių spalvų kūrinys, šalia – sudžiuvusi palmės šaka – lyg akivaizdus gyvybingų praėjusių laikų simbolis. Atmintis čia tarsi išsikvėpusi, paskendusi sąstingyje.

Paroda „Mind the Object #2“privertė paragauti ir praryti įvairaus skonio „saldainius“, palikusius ir kartumo, ir rūgštaus posaldžio skonius burnoje. Kai kurie iš šių „saldumynų“ strigo gerklėje, tiesiogiai įgyvendindami pirminę parodos idėją – tapti kliūtimis greitam ir lengvam suvokimui, o ir fiziniam judėjimui erdvėje.

Iliustracijoje: Nomeda ir Gediminas Urbonai, Mikomorfai, 2015

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Mind the Object #2“ galima apžiūrėti čia.

The post Paroda „Mind the Object #2“ Kauno galerijoje „Post“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 17 d. (AV17) galerijoje (Aušros Vartų g. 17, Vilnius) atidaryta galerijos veiklos penkmetį mininti grupinė menininkų paroda „UŽKULISIAI“.

(AV17) galerija per penkis intensyvios veiklos metus žiūrovams pristatė daugiau nei pusšimtį įvairių Lietuvos ir užsienio šiuolaikinių menininkų skulptūros, juvelyrikos, tapybos, fotografijos parodų, inicijavo ne vieną tarptautinį mainų projektą, rengė menininkų konkursus, edukacines programas. Šį aktyvų ir kūrybingą penkių metų etapą nuspręsta vainikuoti grupine paroda, kurios idėja kilo mąstant ne tik apie pasiekimus, bet ir apie tai, kas liko neišsakyta ar neįgyvendinta. Taigi šįkart šventinė paroda sutelks dėmesį į nematytą, „užkulisiuose“ likusį, privatų menininkų kūrybos archyvą. Parodoje darbus pristatys dvylika gerai žinomų autorių iš Lietuvos ir užsienio.

Galerijoje organizuojamos parodos dažniausiai yra baigti, subalansuoti produktai, atspindintys tik dalį menininkų kasdienių kūrybinių ieškojimų, dalį to, kuo autoriai domisi ir ką kuria uždarose studijose. „UŽKULISIŲ“ ekspozicijos kontekste į viešumą iškelti nutylėti, „už scenos“ likę darbai, žiūrovams atvers dar nematytą pažįstamų šiuolaikinių menininkų ir juos pristatančios (AV17) galerijos pusę. Nors įsileisti publiką į užkulisius yra rizikingas veiksmas, šioje parodoje – tai sąmoningai pasirinkta strategija, kurios tikslas – užmegzti artimesnį ir asmeniškesnį ryšį su žiūrovu.

Parodoje lankytojai išvys Vokietijos menininkų Gisbert ir Rose Stach’ų įtraukiančius performatyvius video darbus, daugelyje meno sričių dirbančio skulptoriaus ir dizainerio Vitalio Čepkausko „modifikuotus“ kasdienius objektus, Vokietijoje dirbančio šiuolaikinio lietuvių skulptoriaus Kęstučio Svirnelio šmaikščią interaktyvią instaliaciją, jaunosios kartos skulptorių Tauro Kensmino, Jono Aničo objektus ir instaliacijas sukurtus panaudojant redimeidus bei senus rastus daiktus taip pat skulptorių Nerijaus Ermino, Andriaus Ermino, Rimanto Milkinto, Algio Kasparavičiaus, Algimanto Kensmino ir Rafal Piesliak į ankstesnes parodas dėl vienų ar kitų priežasčių nepatekusius, naujus, dar niekur nerodytus, objektus, instaliacijas, eksperimentinius bei itin asmeniškus darbus atkeliavusius iš privačių dirbtuvių archyvų.

Paroda „UŽKULISIAI“ galerijoje veiks iki kovo 11 dienos.

Algimantas Kensminas, Tolimiausio kampo lentyna (fragmentas)

Algimantas Kensminas, Tolimiausio kampo lentyna

Algis Kasparavičius, Begalybė

Andrius Erminas, Origami

Andrius Erminas, Votas (Kulisas)

Jonas Aničas, Tik ten ir apie

Kęstutis Svirnelis, Kamufliažkrūmis

Nerijus Erminas, Instaliacijos Mano dalykai fragmentas

Nerijus Erminas, Instaliacija Mano dalykai. Mediniai

Nerijus Erminas, Instaliacija Mano dalykai. Vudis (genys)

Nerijus Erminas, Instaliacija Mano dalykai, 42km195m/3.51.44 h

Nerijus Erminas, Instaliacija Mano dalykai. Religija

Nerijus Erminas, Instaliacija Mano dalykai. Šventė

Pieśliak Rafał, Industrija

Rimantas Milkintas, Panaudotas

Rose Stach, Menininko portretas

Tauras Kensminas, Įkvėpimas

Vitalis Čepkauskas, Be pavadinimo

Vitalis Čepkauskas, Be pavadinimo

Galerijos nuotraukos

The post Fotoreportažas iš parodos „UŽKULISIAI“ (AV17) galerijoje appeared first on artnews.lt.

Kovo 15 d. 18 val. (AV17) galerijoje (Aušros Vartų g. 17, Vilnius) pristatoma personalinė šiuolaikinio skulptoriaus Nerijaus Ermino instaliacijų paroda „Septynios dienos iki nakties”.

Nerijus Erminas – vienas įdomiausių lietuvių konceptualiosios skulptūros kūrėjų, kurio darbams būdingas jautrus tikrovės „perkeitimas” į siurrealius, pasąmoninius išgvenimus. Iš tiesų, menininko kuriamose naratyvinėse instaliacijose lengvai atpažįstamos žmogaus gyvenimo detalės ir kasdienės situacijos išgyvena neįtikėtinas transformacijas, yra pakreipiamos joms neįprasta, nuo realybės nutolusia linkme, o žiūrovas – įtraukiamas į nesibaigiantį prasminį žaidimą. Kasdienės, nereikšmingos situacijos Nerijaus Ermino naratyvinėse instaliacijose tampa menininko kūrybos varomąja jėga (be jų gyvenimas sutriktų, taptų nenuoseklus, klaidingas), verta nuoseklaus kūrybinio (pa)stebėjimo.

Parodoje žiūrovai išvys dvi naujas Nerijaus Ermino instaliacijas: „Septynios dienos iki nakties” ir „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi”, kurios taip pat yra ilgesnio kelis metus autoriaus vykdomo tyrimo dalis.

Pirmoje parodos pavadinimą ir temą rezonuojančioje instaliacijoje „Septynios dienos iki nakties” autorius tyrinėja simuliakro sąvoką. Prancūzų filosofas Jean’as Baudrillard’as simuliakrą apibūdina kaip tam tikrą daikto ar fenomeno būklę, kuomet daiktas vietoj to, kad atspindėtų realybę, imasi vaizduoti ir rodyti tai, ko iš tikrųjų nėra. Nerijaus Ermino instaliacijoje šis simuliakro aiškinimas pratęsiamas realiu „klaidingo” arba netikro veiksmo išgyvenimu. Viename bulvariniame žurnale neteisingai perskaityta antraštė lemia klaidingą žodžių junginį Septynios dienos iki nakties, kuris nėra susijęs nei su straipsnio turiniu, nei su pirminiu antraštės variantu. Atsiremiant į šią patirtį, darbe tikroviškumo prasmė ištirpinama tarp pavienių, bereikšmių daiktų ir sąvokų, o originalų kontekstą praradę kasdieniai atributai be pradinio turinio lieka bandymais slėpti reikšmes, kurių iš tiesų nėra.

Antroje instaliacijoje „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi” reflektuojami egzistenciniai žmogaus laikinumo ir amžinybės apmąstymai. Kaip pagrindinę raiškos priemonę šiame darbe autorius pasitelkia simbolių kalbą. Vidiniais reikšminiais ryšiais sujungti skulptūriniai objektai kuria juslinį patyrimą, kurio centre atsiranda rastos žmogaus kaukolės piešinys. Instaliacijoje per įvairias patirtis fiksuojamas ribų tarp fizinio ir metafizinio pasaulių nykimas.

Nerijus Erminas (1976) – lietuvių konceptualusis menininkas, skulptoriaus specialybę įgijęs Vilniaus Dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs daugiau nei keturiolika personalinių parodų Lietuvoje tai pat aktyviai dalyvauja grupinėse parodose užsienyje. 2012 metais autorius šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius” komisijos apdovanotas už geriausią mugėje pristatytą skulptūrą, o 2014 metais autoriaus skulptūrinė instaliacija „Perlai” pristatyta Milane, galerijoje Dimora Artica. Menininkas nuo 2011 metų intensyviai bendradarbiauja su (AV17) galerija, tai jau trečioji autoriaus paroda šioje erdvėje.

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Paroda veiks iki balandžio 9 dienos.

The post Nerijaus Ermino instaliacijų paroda „Septynios dienos iki nakties“ „(AV17)“ galerijoje appeared first on artnews.lt.

Nuo kovo 15 d. iki balandžio 9 dienos (AV17) galerijoje (Aušros Vartų g. 17, Vilnius) vyksta personalinė šiuolaikinio skulptoriaus Nerijaus Ermino instaliacijų paroda „Septynios dienos iki nakties”.

Nerijaus Ermino darbams būdingas jautrus tikrovės „perkeitimas” į siurrealius, pasąmoninius išgvenimus. Iš tiesų, menininko kuriamose naratyvinėse instaliacijose lengvai atpažįstamos žmogaus gyvenimo detalės ir kasdienės situacijos išgyvena neįtikėtinas transformacijas, yra pakreipiamos joms neįprasta, nuo realybės nutolusia linkme, o žiūrovas – įtraukiamas į nesibaigiantį prasminį žaidimą. Kasdienės, nereikšmingos situacijos Nerijaus Ermino naratyvinėse instaliacijose tampa menininko kūrybos varomąja jėga (be jų gyvenimas sutriktų, taptų nenuoseklus, klaidingas), verta nuoseklaus kūrybinio (pa)stebėjimo.

Parodoje žiūrovai išvys dvi naujas Nerijaus Ermino instaliacijas: „Septynios dienos iki nakties” ir „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi”, kurios taip pat yra ilgesnio kelis metus autoriaus vykdomo tyrimo dalis.

Pirmoje parodos pavadinimą ir temą rezonuojančioje instaliacijoje „Septynios dienos iki nakties” autorius tyrinėja simuliakro sąvoką. Prancūzų filosofas Jean’as Baudrillard’as simuliakrą apibūdina kaip tam tikrą daikto ar fenomeno būklę, kuomet daiktas vietoj to, kad atspindėtų realybę, imasi vaizduoti ir rodyti tai, ko iš tikrųjų nėra. Nerijaus Ermino instaliacijoje šis simuliakro aiškinimas pratęsiamas realiu „klaidingo” arba netikro veiksmo išgyvenimu. Viename bulvariniame žurnale neteisingai perskaityta antraštė lemia klaidingą žodžių junginį Septynios dienos iki nakties, kuris nėra susijęs nei su straipsnio turiniu, nei su pirminiu antraštės variantu. Atsiremiant į šią patirtį, darbe tikroviškumo prasmė ištirpinama tarp pavienių, bereikšmių daiktų ir sąvokų, o originalų kontekstą praradę kasdieniai atributai be pradinio turinio lieka bandymais slėpti reikšmes, kurių iš tiesų nėra.

Antroje instaliacijoje „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi” reflektuojami egzistenciniai žmogaus laikinumo ir amžinybės apmąstymai. Kaip pagrindinę raiškos priemonę šiame darbe autorius pasitelkia simbolių kalbą. Vidiniais reikšminiais ryšiais sujungti skulptūriniai objektai kuria juslinį patyrimą, kurio centre atsiranda rastos žmogaus kaukolės piešinys. Instaliacijoje per įvairias patirtis fiksuojamas ribų tarp fizinio ir metafizinio pasaulių nykimas.

Nerijus Erminas (1976) – lietuvių konceptualusis menininkas, skulptoriaus specialybę įgijęs Vilniaus Dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs daugiau nei keturiolika personalinių parodų Lietuvoje tai pat aktyviai dalyvauja grupinėse parodose užsienyje. 2012 metais autorius šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius” komisijos apdovanotas už geriausią mugėje pristatytą skulptūrą, o 2014 metais autoriaus skulptūrinė instaliacija „Perlai” pristatyta Milane, galerijoje Dimora Artica. Menininkas nuo 2011 metų intensyviai bendradarbiauja su (AV17) galerija, tai jau trečioji autoriaus paroda šioje erdvėje.

Organizatorių nuotraukos

The post Nerijaus Ermino instaliacijų paroda „Septynios dienos iki nakties“ „(AV17)“ galerijoje appeared first on artnews.lt.

Gegužės 14 d. 19.30 val. POST galerijoje (Laisvės al. 51 a, 4 aukštas, Kaunas) bus pristatoma Nerijaus Ermino paroda ,,SEPTYNIOS DIENOS IKI NAKTIES”. Ši paroda yra šiuo metu vystomo projekto („SEPTYNIOS DIENOS IKI NAKTIES. SIMULIAKRAI“) dalis. Pagrindinis projekto kūrybos objektas – simuliakro sąvoka.

Tai vizualus pasakojimas kalbantis apie tam tikrus reiškinius, kurie veidrodžio principu nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tą, ko iš tiesų nėra.

Temos pasirinkimą inspiravo žodžių junginys, kurį „perskaičiau“ eiliniame, bulvariniame žurnale. Tačiau tai įvyko nesąmoningai ir tie, mano „perskaityti“ žodžiai visiškai nebuvo susiję su tais, žodžiais žurnale. Mano akimis frazė skambėjo: – septynios dienos iki nakties; o kaip buvo rašoma originale net nepamenu. Optiškai panašus raidžių išsidėstymas ir mano nedėmesingas skaitymas, įtakojo klaidos atsiradimą. Tą klaidą vadinu – simuliakru.

Šiose instaliacijose, tikroviškumo prasmė ištirpsta tarp pavieniai bereikšmių, mus supančių daiktų bei sąvokų. Kasdieniai atributai, išimti iš įprasto konteksto, praranda savo pradinį turinį ir lieka tik bandymas slėpti reikšmes, kurių nebėra.

Ši paroda nukreipta į žiūrovo juslinę patirtį, nors raiškos būdas, objektų ir formų pagalba fiziškai apčiuopiamas.

                                                                                                                                                  Nerijus Erminas

The post Nerijaus Ermino paroda ,,Septynios dienos iki nakties” POST galerijoje appeared first on artnews.lt.

judėti
įsiklausyti
stabtelti
pasiklysti
atrasti

Miškas – apie tai. Apie atstumą ir apie artimą. Apie kelionę ir apie nebūtį. Apie vidinę ramybę ir apie baimę.

Menininkai | Artists:

Nerijus Erminas | skulptūra/sculpture
Linas Blažiūnas | grafika/prints
Audrius Blažiūnas | muzika/music | 19:30 – 20:00 improvizacija MIŠKAS
Foto/video: Ignė Narbutaitė

The post Renginys-paroda „Miškas“ „GRAFO“ galerijoje appeared first on artnews.lt.

Iki spalio 4 d. veikia Nerijaus Ermino paroda „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ galerijoje „si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda).

Šios instaliacijos atsiradimą inspiravo rasta žmogaus kaukolė, kuria radau šalia dirbtuvės, vykusių kasinėjimo darbų vietoje ir panorau ją nupiešti. Piešinio tikslas, atkartoti vizualų kaukolės vaizdą, kaukolės – kaip laikinumo ir amžinumo simbolį. Piešinys įstiklinamas ir įrėminamas, darbas atliekamas pabrėžtinai asmeniškai. Instaliacijoje taip pat naudoju sukurtus objektus, kurie paryškina laikinumo ir amžinumo pojūtį, fizinio ir metafizinio pasaulio ribos suniveliavimą.

Nerijus Erminas (g. 1976) – vienas įdomiausių konceptualiai dirbančių šiuolaikinių Lietuvos skulptūros ir objekto kūrėjų. Dirba ir gyvena Vilniuje. Baigė skulptūros specialybę Vilniaus Dailės akademijoje (Telšiuose, Vilniuje). Nuo 1997 metų aktyviai dalyvauja grupinėse ir rengia personalines parodas. 2010 metais pelnė apdovanojimą už ryškiausią mažosios plastikos darbą konkurse „Metų skulptūra 09“. 2012 metais šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ žiuri apdovanotas už geriausią pristatytą skulptūrą.

Medžiagos: popierius, grafitas, stiklas, betonas, plienas, augalas; 2016

Organizatorių nuotraukos

The post Nerijaus Ermino paroda „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ galerijoje „si:said“ appeared first on artnews.lt.

Bendradarbiaujant Vilniaus (AV17) galerijai bei Latvijos viešajai įstaigai Skyr, festivalio „Zemlika“ Latvijoje metu bus pristatyti vienų žinomiausių konceptualiosios skulptūros autorių Lietuvoje Nerijaus ir Andriaus Erminų kūryba.

Festivalis „Zemlika“ vyksiantis spalio 20-22 dienomis nedideliame Latvijos mieste – Durbėje, nuo 2011 metų Latvijos kultūrinių renginių kalendoriuje įsitvirtino kaip vienas įdomiausių ir populiariausių festivalių. „Zemlika“ kasmet suburia įvairius šiuolaikinius atlikėjus, menininkus ir muzikantus iš viso pasaulio bei ruošia muzikos, kino, teatro ir meno programas, kurias aplanko virš kelių tūkstančių lankytojų. Meno programoje pristatomi žymiausi Latvijos menininkai, kurie reprezentuoja šalį svarbiausiuose šiuolaikinio meno renginiuose pasaulyje. „Zemlika“ yra dalyvavę tokie kūrėjai kaip Kaspars Podnieks, Liepaja New Media School (Minus Eight, Anna Meldraja ir kt.), Ieva Saulite & Co, Atis Jakobsons ir Zile Liepina.

Šiais metais „Zemlika“ lankytojai bus pirmą kartą supažindinami su lietuvių menininkų Andriaus ir Nerijaus Erminų kūryba. Andrius Erminas pristatys darbus iš serijos „Mutacijos“, kurioje atsispindi jau ilgus metus menininko plėtojama kūrybos linija – kasdienių objektų transformavimas į naują, simbolišką skulptūrinį kūną. “Mutacijos” – tai daugiasluoksnės kompozicijos, kuriose vystomos simbolių (su)keitimo bei paradoksalumo temos. Jungdamas tarpusavyje nieko bendro neturinčius buitinius objektus, rastus daiktus, statybines medžiagas, gamtinius elementus A. Erminas savo kūriniuose sukelia “mutaciją”, kurios metu objektai kinta ne tik išoriškai, bet kartu keičiamas ir jų semantinis lygmuo. Nerijus Erminas pristatys savo kūrybai būdingą naratyvinę instaliaciją „Inscenizacija. Kortų namelis“, kurioje pristatomi objektai žiūrovui taps užuomina į vis naują asmeninį ar kolektyvinį surealistinį siužetą. Galimas pasakojimų variacijas menininkas kuria pasitelkdamas įvairius simbolius iš lengvai atpažįstamų kino filmų ar tik tam tikrų jų nuorodų, kurios žiūrovams kuria daugiau emocinį atspalvį, nei aiškų vaizdinį. Autoriaus darbas tampa metafora galutinės tiesos neįmanomumui istorijos ar mūsų asmeninių istorijų perspektyvoje.

Nerijus Erminas – konceptualiosios skulptūros ir objekto kūrėjas. Baigė skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Parodas rengia nuo 1997 m., dalyvavo grupinėse parodose Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje, Danijoje. 2011 m. autoriaus kūriniai dalyvavo 54-ojoje Venecijos bienalėje, Lietuvos paviljono projekte „Už baltos užuolaidos“.

Andrius Erminas – baigė skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas surengęs daugiau nei 12 personalinių parodų bei dalyvavęs grupinėse parodose Lenkijoje, Italijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Danijoje.

Menininkų dalyvavimas tarptautiniame festivalyje „Zemlika“ Latvijoje yra dvišalio tarptautinio mainų projekto dalis. Spalio mėnesį vykstančio projekto metu (AV17) galerijoje pristatoma vienų žinomiausių šiuolaikinio meno kūrėjų Latvijoje – Katrīna Neiburga ir Andris Eglītis paroda „Ilgi marinuoti agurkai“ (veiks iki lapkričio 8 d.), o festivalyje „Zemlika“ – šiuolaikinio konceptualiojo skulptūrinio objekto kūrėjai iš Lietuvos – Andrius ir Nerijus Erminai.

Projektą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.

Iliustracijoje: Nerijus Erminas, Inscenizacija. Kortų namelis, 2017

The post Nerijaus ir Andriaus Erminų kūryba pristatoma tarptautiniame meno ir muzikos festivalyje „Zemlika“ Latvijoje appeared first on artnews.lt.

The post Laimos Milkintės ir Andriaus Ermino paroda „(Ne)Matymai“ galerijoje ,,Kairė-dešinė“ appeared first on artnews.lt.

(AV17) galerija kovo 7 – 11 d. pristatys lietuvių skulptoriaus Nerijaus Ermino kūrybą 11- ojoje šiuolaikinio meno mugėje “Volta New York”. Ši meno mugė pristato solinius jau žinomų ir kylančių menininkų projektus, yra orientuota į jaunus šiuolaikinį konceptualų meną vertinančius kolekcionierius. Tarptautinė meno mugė “Volta New York”, nuo savo įkūrimo pradžios, vadovaujasi strategija dėmesį sukoncentruoti ties vienu kūrėju ir jį pristatančia galerija, išsamiau atskleidžiant menininko kūrybą tarptautiniu mastu.

(AV17) galerija pristatys vieno įdomiausių lietuvių konceptualiosios skulptūros kūrėjų, Nerijaus Ermino kūrybą, kuri reprezentuos Lietuvos šiuolaikinio meno lauką viename iš įtakingiausių šiuolaikinio meno metropolių – Niujorke. Menininko kūrybai atskleisti “Volta New York” meno mugėje (AV17) galerija pristatys naratyvinę instaliaciją “Svetainė”. Naudojant simbolius ir tam tikras kultūrines nuorodas menininkas instaliacijoje atskleidžia kolektyvines ir individualias patirtis. Pasitelkdamas prabangos atributus autorius ironiškai atskleidžia fasadinę, reprezentatyvią žmonių buitį, tačiau tuo pačiu iškylančią gamtiškąją prigimtį, kuri nepaklūsta daiktiškajam pasauliui. N. Erminas instaliacijoje jungdamas natūralias, laukinę gamtą reprezentuojančias medžiagas, su prabangiomis – vaizduojančiomis miestietišką, komunalinę kultūrą, perteikia prigimties nenuneigimo momentą.

N. Erminas yra surengęs daugiau nei dešimt personalinių parodų Lietuvoje, tai pat aktyviai dalyvauja grupinėse parodose užsienyje. 2011 metais autoriaus kūryba Venecijos bienalės metu buvo pristatyta Lietuvos paviljone. 2010 metais pelnė apdovanojimą už ryškiausią mažosios plastikos darbą konkurse “Metų skulptūra 2009”. 2012 metais šiuolaikinio meno mugėje “ArtVilnius” komisijos apdovanotas už geriausią mugėje pristatytą skulptūrą. Menininko darbams darbams būdingas jautrus tikrovės perkeitimas į siurrealius, pasąmoninius išgyvenimus. Jo kuriamose naratyvinėse instaliacijose lengvai atpažįstamos žmogaus gyvenimo detalės ir kasdienės situacijos yra transformuojamos, pakreipiamos joms neįprasta, nuo realybės nutolusia linkme, o žiūrovas – įtraukiamas į nesibaigiantį prasminį žaidimą. N. Ermino darbų siužetai formuojasi ne tik stebint ir nagrinėjant kasdienybės ritualus, bet taip pat interpretuojant kultūrinį, politinį kontekstus, istoriją, religiją bei perteikiant asmeninę ir kolektyvinę patirtis.

(AV17) galerija – septynerius metus aktyviai su šiuolaikine skulptūra ir objekto menu dirbanti erdvė, kuri be nuolatinės parodinės veiklos įgyvendina įvairius tarptautinius ir regioninius meninius bei edukacinius projektus, vykdo mainų programas su užsienio (Latvijos, Vokietijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir kt.) bei Lietuvos kūrėjais, taip skatindama šiuolaikinio meno sklaidą neapsiribodama geografiniu aspektu.

Iliustracijoje: Nerijus Erminas, Svetainė, 2016

The post (AV17) galerija šiuolaikinio meno mugėje Niujorke appeared first on artnews.lt.

(AV17) galerija jau treti metai pristato mobilią Lietuvos šiuolaikinės skulptūros kūrėjų parodą „Vakarop“, kuri š. m. kovo – gegužės mėnesiais aplankys tris Pietvakarių Lietuvos regiono miestus: Šilutę, Šilalę bei Gelgaudiškį.

2015 m. projektas apėmė Rytų Lietuvos kraštą (Visagino, Švenčionėlių bei Šalčininkų savivaldybes), 2016 m. parodos bei edukacinės paskaitos buvo surengtos Šiaurės Rytų Lietuvos regiono miestuose: Rokiškyje, Ignalinoje bei Kupiškyje, sulaukus itin didelio publikos susidomėjimo projektas keliauja į kitus Lietuvos miestelius. Šių metų parodos pavadinimas “Vakarop” siejamas su geografine kryptimi – Vakarais bei šiame regione išsidėsčiusiais miesteliais, kuriuos aplankys paroda.

Jungtinėje parodoje savo kūrinius pristatys devyni Lietuvoje gerai žinomi šiuolaikiniai skulptoriai: Nerijus ir Andrius Erminai, Marija Šnipaitė, Algis Kasparavičius, Rimantas Milkintas, Rafal Piesliak, Juozas Laivys, Matas Janušonis ir Tauras Kensminas.

„Vakarop“ siekia supažindinti su skulptūrinio objekto formų įvairove ir pristatyti šią šiuolaikinio meno sritį atstovaujančių menininkų darbus. Nors minėti autoriai nėra bendraamžiai, keli jų – Marija Šnipaitė, Tauras Kensminas ar Matas Janušonis – neseniai Vilniaus dailės akademiją baigę, o Rimantas Milkintas, Nerijus ir Andrius Erminai, Algis Kasparavičius bei kiti – Lietuvos meno scenoje įsitvirtinę, gerai žinomi menininkai, tačiau juos vienijantis vardiklis yra konceptuali, naujų išraiškos formų skulptūros mene ieškanti kūryba. Autorių pristatomi objektai apima platų temų lauką: nuo socialinio, politinio šiandienos konteksto iki subjektyvių, tarpžmogiškų, egzistencinių temų bei grynai formalių aspektų, susijusių su skulptūros kūrinio formos ir tūrių konstravimo problemomis. Paroda pristatanti skirtingų menininkų darbus lankytojus kviečia padiskutuoti apie šiuolaikinės Lietuvos skulptūros tendencijas ir skulptūrinio objekto galimybių įvairovę.

Projektas siekia keisti dabartinę Lietuvos kultūros situaciją bei mažinti kultūrinę atskirtį tarp Lietuvos sostinės ir regionų, skatinti šiuolaikinio meno pažinimą bei domėjimąsi mažesniuose Lietuvos miestuose, kuriuose pastebimas trūkumas profesionaliojo meno renginių pristatančių išskirtinai šiuolaikinį meną.

Projektą organizuojanti (AV17) galerija – septintus metus aktyviai su šiuolaikiniu menu dirbanti erdvė, viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, pristatanti išskirtinai šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną. Be nuolatinės parodinės veiklos įgyvendina įvairius tarptautinius ir regioninius meninius bei edukacinius projektus, vykdo mainų programas su užsienio ir Lietuvos kūrėjais, taip skatindama šiuolaikinio meno sklaidą mūsų šalyje ir visoje Europoje.

Projekto metu kiekviename mieste parodą seks edukacinė paskaita „Šiuolaikinės skulptūros tendencijos“, kurioje bus aptariamos šiuolaikinės skulptūros kryptys, procesai ir tendencijos bei supažindinama su ryškiausių užsienio bei Lietuvos autorių kūryba. Paskaitą ves menotyrininkė Raimonda Tamulevičiūtė.

Parodų metu taip pat bus pristatomi trumpi video filmai apie dalį parodoje dalyvaujančių autorių, jų kūrybą bei šiuolaikinės skulptūros analizuojamas temas.

Projektą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.

Parodų ir paskaitų miestuose datos:

Kovo 21 d. – balandžio 09 d. Šilutės kultūros ir pramogų centras (Lietuvininkų g. 6)
Parodos pristatymas – kovo 21 d., 17 val.

Paskaita „Šiuolaikinės skulptūros tendencijos” – kovo 21 d., 16 val.

Balandžio 10 – gegužės 2 d. Šilalės rajono savivaldybės kultūros centras (J. Basanavičiaus g. 12)
Parodos pristatymas – Balandžio 10 d., 17 val. Paskaita „Šiuolaikinės skulptūros tendencijos” – Balandžio 10 d., 16 val.

Gegužės 3 d. – 24 d. Gelgaudiškio dvaro rūmai (Parko g. 5)
Parodos pristatymas – gegužės 3 d. 17 val.

Paskaita „Šiuolaikinės skulptūros tendencijos” – gegužės 3 d. 16 val.

Iliustracijoje: Tauras Kensminas, Kosmoso klajūnas, 2017

The post Mobili Lietuvos šiuolaikinės skulptūros kūrėjų paroda „Vakarop“ appeared first on artnews.lt.

Balandžio 19 d. Berlyne, ROCKELMANN& galerijoje atidaroma jungtinė skulptorių Nerijaus ir Andriaus Erminų paroda „Marijos Magdalietės kabinetas. Mutacijos“.

Parodos pavadinimas „Marijos Magdalietės kabinetas. Mutacijos“ žymi Nerijaus ir Andriaus Erminų pristatomas instaliacijas. Abu menininkai savo kūryboje naudoja įvairias nuorodas perimtas iš kultūros, religijos ar kasdienio gyvenimo, transformuodami jas menininkai kuria įsivaizduojamą, siurrealų pasakojimą, kuriame susilieja kolektyvinės ir asmeninės patirtys, o žiūrovas kviečiamas skaityti daugialypę simbolinę kalbą.

Nerijus Erminas pristatys instaliaciją „Marijos Magdalietės kabinetas“, kuri siejama su biblijine istorija apie nuodėmingą moterį Mariją Magdalietę, tapusią Jėzaus Kristaus pasiekėja, lydinčia bei tarnaujančia jam. Biblijoje jos personažas apsuptas daugybės prieštaringų pasakojimų. Nepaisant to, kad Marijos Magdalietės personažas paimtas iš Biblijos, kūrinio idėja neapsiriboja išskirtinai viena religija. Autorius visų pirma pabrėžia tikėjimo svarbą, ypatingai šiandien, kuomet išgyvename stiprius vertybinius pokyčius bei susiduriame su nuolatos mus lydinčiu nestabilumu. Naudodamas vienus iš labiausiai kultūriškai atpažįstamų katalikybės simbolių menininkas juos paverčia savotiška pop kultūros dalimi. Magdalietės portretą N. Erminas vaizduoja kaip daugiaprasmę dvasingumo, tikėjimo ir prieraišumo metaforą, kurios suvokimas svyruoja tarp (savi)refleksijos, susitapatinimo, ironijos bei kritikos.

Andrius Erminas pristatys savo tęstinį ciklą „Mutacijos“, kuriame jis kuria daugiasluoksnias skulptūrines kompozicijas atskleidžiančias paradoksus, egzistuojančius tarp civilizacijos ir gamtos pasaulių. Menininko naudojami elementai kūriniuose skiriasi savo prigimtimi. Pirma – tai gamtinį pradą turintys elementai, antra – kultūriniai atributai, pasiskolinti iš vizualinio meno, architektūros, religijos, kasdienybės ir šiuolaikinio pasaulio. Tačiau visi jie neišvengiamai patiria mutacijas, yra įtraukiami į aiškių ribų ir taisyklių neturintį menininko žaidimą. Ribinėje situacijoje atsiradę objektai blaškosi tarp savo tikrosios prigimties ir naujų, menininko jiems priskirtų savybių. Tuo tarpu kultūriniai objektai, prieš tai turėję vieną apibrėžtą, fiksuotą reikšmę, skulptoriaus rankose apauga netikėčiausiais paradoksais ir naujomis prasmėmis. Nuvalkioti kasdienybės elementai paverčiami kone šiuolaikinėmis relikvijomis, o šventieji simboliai įgauna trapumo ir kasdieniškumo. Šios A. Ermino mutacijos įtraukia, provokuoja žiūrovus ieškoti ribos tarp to, kas realu, ir to, kas tėra įtaigiai meninėmis priemonėmis kuriama fikcija.

Nerijus Erminas (g. 1976) skulptoriaus specialybę įgijo Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs daugiau nei dešimt personalinių parodų Lietuvoje, tai pat aktyviai dalyvauja grupinėse parodose užsienyje. 2012 metais šiuolaikinio meno mugėje “ArtVilnius” komisijos apdovanotas už geriausią mugėje pristatytą skulptūrą. N. Ermino darbai įtraukti į MO muziejaus nuolatinę kolekciją. Autorius ne kartą įvertintas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos individualiomis valstybinėmis stipendijomis kultūros ir meno kūrėjams.

Andrius Erminas (g. 1971) baigė freskos – mozaikos bakalauro ir skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas aktyviai dalyvauja įvairiose parodose nuo 1995 m., surengė dvylika personalinių parodų Lietuvoje, dalyvavo grupinėse parodose Bulgarijoje, Danijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Makedonijoje. 2010 m. parodoje „Metų skulptūra’09“ autoriui įteiktas diplomas „Už ryškiausią 2009 metų objektą“. 2012 ir 2015 metais paskirtos valstybės stipendijos kultūros ir meno kūrėjams. A. Ermino darbai įtraukti į MO muziejaus nuolatinę kolekciją.

Ši paroda yra dvišalio tarptautinio mainų projekto, kurį vykdo (AV17) galerija Lietuvoje ir ROCKELMANN& galerija Vokietijoje, dalis. Balandžio mėnesį (AV17) galerijoje vyko Yasmin Alt ir Kai Franz paroda „Objekto evoliucija, o ROCKELMANN& galerijoje, Berlyne bus surengta šiuolaikinių konceptualiojo skulptūrinio objekto kūrėjų Nerijaus ir Andriaus Erminų paroda bei autorių kūrybos pristatymas.

Projektą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.

Andrius Erminas, iš serijos Mutacijos, 2015-2016

The post Nerijaus ir Andriaus Erminų paroda „Marijos Magdalietės kabinetas. Mutacijos“ Berlyne appeared first on artnews.lt.

Dar visai neseniai standartinis lietuviškas namų interjeras nebuvo įsivaizduojamas be sekcijos ( “nors griozdas, bet reikalingas”) ir Lentvario kilimo, o tipiška sekcija – kaip namų simbolis – be Panevėžio “Ekrane” sukurto krištolo. Pastarojo kiekis buvo tiesiogiai proporcingas socialinėmis ambicijoms.

Su sovietine sekcija turiu asmeninį santykį ir prisiminimus, todėl, eidama į parodą “Sekcija” namų galerijoje “Trivium”, tikėjausi visų pirma pamatyti autentišką, seniai dingusį iš akiračio istorinį interjero objektą. Kažkodėl klaidingai įsivaizdavau, kad galerijos kuratorė liepė menininkams pasirinkti sekcijos dalį ir ją meniškai instaliuoti. Taip pat įsivaizdavau, kaip mėgaujuosi menininkų prisiminimais, apžiūrinėdama seniai iš apyvartos dingusius daiktus, prikeliu seniai išnykusius vaiduoklius ir t.t.

Kalbant apie sekcijas vis knieti vartoti žodžius – tada, kitados, anais laikais ir t. t., lyg tektų minėti priešistorinius laikus. Tačiau paroda neturi jokio išankstinio koncepto, ji tiesiog yra skirta sekcijai, o tikros sekcijos čia nerasite. Darbai nekurti specialiai, o dedikacija tikslinga – atverti talpią kaip sekcija atminties saugyklą.

Vos patekus į “Trivium” erdvę į akį krito Eglės Ridikaitės sekcijos monumentalumas. Parodoje eksponuojamas tapybos darbas “Orūnės sapnas”, kurį 2006 m. nutapė menininkė, anksčiau nei pradėjo tapyti grindis, yra sekcijos atvaizdas 1:1. Darbo atsiradimo intencijas padeda suvokti istorija, papasakota Aistės Kisarauskaitės. Kitados Eglės namuose nakvojo draugė Orūnė. Pabudusi ryte ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl atsidūrė savo tėvų namuose – jai prieš akis iškilęs triumfuojantis sekcijos siluetas buvo lygiai toks pat kaip ir jos tėvų namuose. Eglės sekcija gerai atskleidžia sekcijos tipažą, čia mažai atvirų lentynų, dominuoja solidumas ir standartas, o sekcijos monotoniją papildo žaismingo kilimo kraštelis, lietų primenantys tapetai ir parketo “eglutė”.

Šiek tiek kitokiu kampu sekciją atskleidžia Nerijus Erminas. Sekcija turi madą (kaip sakydavo mano močiutė) kaupti įvairių keistų daiktų ir objektų – gražiausi Velykoms nudažyti kiaušiniai paprastai nebuvo suvalgomi, o padedami į sekciją. Lygiai taip pat kaip ir cukruotos, elektrinių spalvų rožės nuo jubiliejinių tortų atsidurdavo daugiau ar mažiau matomoje sekcijos dalyje. Skanėstai buvo saugomi metų metus, kol virsdavo visiškai neįkandamu betonu. Greičiausiai toks ritualas sukurdavo besitęsiančios šventės iliuziją. Ermino interpretacijoje – sekcija – linksmumo ir ironijos nestokojantis objektas. Sumontuodamas agresyvų elementą “sekcijos” išorėje (beje, “sekcijos” objektas vis papildytu pavidalu eksponuotas jau keliose parodose) įkomponuojant dar lubas siekiančia eglutę ir keletu betoninių grybukų sukuria simbolinę sekcijos kaip šventės, kuri visuomet su mumis, kvintesenciją.

Sekcijos funkcija dviguba – daiktų saugykla ir reprezentacinis baldas. Dažniausiai uždarose jos dalyse būdavo slepiami puspilniai tauriųjų gėrimų buteliai, skirti veikiau retam pasigrožėjimui, nei vartojimui, seniai užmiršti albumai su nuotraukomis, pašto ženklų, donaldų ir ir kitokiomis kolekcijomis, o gal ir niekada taip ir nepanaudoti nusikaltimo įrankiai. Neįtikėtinai įdomus parodomasis šeimos gyvenimas buvo reprezentuojamas atvirose lentynose: gražiausios šeimos fotografijos rėmeliuose, smulkūs iš tolimų tolimų kelionių parsivežti suvenyrai ir svarbiausia – išeiginiai stalo indai. Tokį lakuotų paviršių (ir praeities) švytėjimą užfiksavo savo nuotraukose Gintautas Trimakas. Trimako sugauti objektai, net jeigu tai ir griozdiškos sekcijos, paprastai įgauna akivaizdžią pridėtinę vertę. Taip atsitiko ir šį kartą.

Kartais tekdavo sekciją išvalyti nuo daiktų. Nieko nėra liūdniau nei atvertos tuščios lentynos. Paprastai tai atsitikdavo retai – sekcija nebuvo ilgam paliekama be daiktų, ištikimai tarnavo kaip slėpykla. Jau tikrai nesitikėjau sekcijų parodoje išvysti Vytauto Tomaševičiaus darbus. Tačiau „Dvi sekos“ bei „Pabėgimas iš Egipto“ veikiau susiję su sekcija asociatyviai ir yra pretekstas atskleisti atsitiktinių ir sąmoningų linijų grožį ir jų santykį su spalvotomis plokštumomis, nors žvelgiant plačiau – sekcijos ir pasąmonės ryšis šiuose darbuose neabejotinas ir intensyvus.

Kaip prieš keletą metų į menininko rezidenciją Lietuvoje atvykusi menininkė iš Švedijos ir savo tyrinėjimų objektu pasirinkusi sekcijas šiek tiek nustebino aplinkinius. Paklausta, kodėl jai tai įdomu, pasakė – jos tokios keistos ir žmogiškos. Kokią senovę bereprezentuotų sekcija, žmogiškojo elemento iš jos neįmanoma ištrinti. Tik įdomu kokias asociacijas sekcijos sukeltų kitiems ateiviams?

Paroda veiks iki gegužės 15 d. galerija “Trivium” (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius)

The post Žmogiškosios sekcijos. Paroda „Sekcija“ namų galerijoje „Trivium“ appeared first on artnews.lt.

Birželio 5 d., 18 val. Vilniaus miesto rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) atidaroma paroda „Praėjusio laiko tuštuma“.

Atmintis yra ir kaip regėtų vaizdų archyvas, ir kaip prisiminimo veiksmas: joje sąveikauja ir nuolat keičiasi įvairūs asmeniniai suvokimai, prisiminimai ir patirtys, todėl atmintis nuolat vyksta. Ji yra kaskart perkuriama ir atsinaujinanti laikmena, o meno praktikoje kūrėjas ir suvokėjas yra šios laikmenos nešiotojai. Šia paroda norėtume pakalbėti apie individualią, laiko formuojamą kūrėjo atmintį: asmenišką, jautrią, intymią, skvarbią, kartais ironišką. Apie tai, kad atmintis kūryboje gali veikti ir kaip provokatyvus kalbėjimo įrankis, ir kaip asmeninės patirties refleksija. Parodos pavadinimas nurodo į Rytų filosofijai būdingą tuštumos fenomeną, kurio sampratoje pilnatvė suvokiama per nebuvimą. Fenomenologas M. Merleau-Ponty, kalbėdamas apie tuščią paveikslo erdvę ir menininko sąmonės ir valios išsiveržimą per piešiamą liniją, įvardijo, jog balta drobė taip pat simbolizuoja tylą, tuštumą, neužpildytą plotą, kuriame slypi visa būties potencija ir tai, nuo ko viskas prasideda“[1].

Šioje parodos turinyje atmintis konceptualizuojama kaip asmeniškos kūrybos forma, kurios atspindžiai padeda suvokti kiekvienam individualią tikrovę. Pristatomi autoriai pasitelkia atminties temą: laiko prasmės motyvus, atstumą, prisiminimų refleksijas, aktualizuoja asmeninės aplinkos stebėjimą ir patyrimą, atsisako nereikalingų detalių ir savo kūryboje įprasmina pilnutinę praėjusio laiko tuštumą. Ši paroda – tai daugialypių patirčių atvertis, asmeninės būties atspindys ir, kaip rašo A. Jonkutė, sustojimo, egzistencinės „<…> pauzės būtinyb[ė] šiame perkrovos pasaulyje[2].

Paroda paremta LDS išleisto meno albumo „Memorabilia“ (2018) turiniu. Albumas sudarytas bendradarbiaujant menotyrininkėms Ritai Mikučionytei, Nijolei Nevčesauskienei, Evelinai Januškaitei-Krupavičei. Albumo dizainerė – Agnė Dautartaitė-Krutulė. Projekto vadovė: Edita Utarienė.

Dalyvauja: Eglė Gineitytė, Agnė Jonkutė, Eglė Karpavičiūtė, Gustas Jagminas, Aistė Kirvelytė, Laima Oržekauskienė-Ore, Nerijus Erminas, Laura Selmistraitytė, Rosanda Sorakaitė, Eglė Ulčickaitė, Rodion Petrov, Edita Utarienė, Julija Pociūtė.

 Apie kuratorę

Evelina Januškaitė-Krupavičė – menotyrininkė, Lietuvos dailininkų sąjungos projektų ir parodų kuratorė. Kultūros projektų srityje aktyviai dirba septynerius metus, taip pat rengia konferencijas, seminarus, simpoziumus, pristatymus, rašo įvairius tekstus, yra publikavusi apie 40 menotyros straipsnių. Domisi menu tarp disciplinų, šiuolaikinio meno ir medijų teorijomis, fenomenologija, laiko ir erdvės patyrimu, atminties samprata mene, meno ir mokslo sinteze.

 Organizatorius: Lietuvos dailininkų sąjunga

Kuratorė: Evelina Januškaitė-Krupavičė.

Laikas: 2018 06 04 – 2018 06 29.

[1] Merleau-Ponty, M., Phenomenology of Perception, Taylor & Francis, 2002, Versta iš M. Merleau-Ponty. Phenomenologie de Ia perception.- Paris, 1945, p. 1-16.

[2] https://www.7md.lt/daile/2012-11-30/Agnes-Jonkutes-paroda-Neregimuju-atvaizdai

The post Paroda „Praėjusio laiko tuštuma“ Vilniaus miesto rotušėje appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 13 d. 18 val. (AV17) galerija atidaro vieno žymiausių lietuvių konceptualios skulptūros kūrėjų Nerijaus Ermino personalinę parodą „Mąstantis vandenynas. Svečiai“. N. Erminas skaičiuojantis jau daugiau nei dešimt personalinių parodų, parodoje „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ retrospektyviai permąsto plėtojamas kūrybines temas: žmogaus vidinio pasaulio, jo pasąmonės santykius su kasdienybe. Menininkas vizualiais pasakojimais išryškina nepastebimus kasdienybės ritualus, pabrėždamas jų siurrealumą. Parodoje kvestionuojamas racionalus žmogaus mąstymas, kuris atmesdamas bet kokius jausmus ar emocinę patirtį trukdo žmogui suvokti aplinką bei save. Menininkas teigia, kad pasitelkdami tik šaltą protą prarandame galimybę suvokti mus supančios aplinkos poetiką. Aprėpiant platų kontekstą, pritaikomą įvairiems fenomenams vykstantiems šiuolaikinio žmogaus gyvenime, pradedant nuo visuomenės santvarkos, jos socialinio susiskirstymo, valdžios ir galios institucijų diktato bei kiekvieno iš mūsų asmeninių gyvenimų, apmąstoma idėja, jog racionali pasaulėžiūra, tam tikrų normų bei taisyklių kūrimas bei jų pritaikymas dažnu atveju kuria tik dar didesnį chaosą. Tai pabrėždamas N. Erminas sako, kad kiekvienam iš mūsų būdingas savitas kelias bei unikalus aplinkos suvokimas, todėl parodoje kultūrinis bei gamtinis kontekstai pateikiami kaip pirmapradis chaosas, priešiškas žmogui.

Kūriniai, kaip ir parodos pavadinimas, iš dalies inspiruoti Stanislavo Lemo knygos „Soliaris“ bei Andrei Tarkovskio to paties pavadinimo filmo. Atsispiriant nuo šių kūrinių siužetų, kuomet veikėjai tirdami planetą, kurioje nėra nieko daugiau, tik mąstantis vandenynas, bando įminti jo paslaptis, tačiau ilgainiui vandenynas prikelia iš praeities jų pačių gyvenimo akimirkas ir skatina atsigręžti į savo pasąmonę. Prisimenant praeities įvykius, istorijos yra konstruojamos iš padrikų prisiminimų ar faktų. Parodoje N. Erminas taip pat formuoja siužetus iš pavienių objektų kalbančių apie pasaulio nepažinumą bei nuolatos mus lydintį subjektyvumą. Iš pirmo žvilgsnio gana buitiški objektai instaliacijose dėliojami nepaklūstant logikos principams, kuriant sapnišką atmosferą, kur nėra vieno galutinio scenarijaus, ar vienos tiesos.

N. Ermino darbams būdingas jautrus tikrovės perkeitimas į siurrealius, pasąmoninius išgyvenimus. Jo kuriamose naratyvinėse instaliacijose lengvai atpažįstamos žmogaus gyvenimo detalės ir kasdienės situacijos yra transformuojamos, pakreipiamos joms neįprasta, nuo realybės nutolusia linkme, o žiūrovas – įtraukiamas į nesibaigiantį prasminį žaidimą. N. Ermino darbų siužetai formuojasi ne tik stebint ir nagrinėjant kasdienybės ritualus, bet taip pat interpretuojant kultūrinį, politinį kontekstus, istoriją, religiją bei perteikiant asmeninę ir kolektyvinę patirtis.

Nerijus Erminas (1976) skulptoriaus specialybę įgijo Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs daugiau nei dešimt personalinių parodų Lietuvoje, tai pat aktyviai dalyvauja grupinėse parodose užsienyje: Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Latvijoje ir kt. 2012 metais šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ komisijos apdovanotas už geriausią mugėje pristatytą skulptūrą. N. Ermino darbai įtraukti į MO muziejaus nuolatinę kolekciją. Autorius ne kartą įvertintas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos individualiomis valstybinėmis stipendijomis kultūros ir meno kūrėjams.

Paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, veiks iki sausio 19 d.

The post Nerijaus Ermino paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ „(AV17) galerija“ appeared first on artnews.lt.

Mąstantis vandenynas. Tai būtų tik keistokas žodžių derinys, jei jo istorijos fantastas Stanisławas Lemas nebūtų sukūręs ir užrašęs knygoje „Soliaris“ (1961). Jei 1968-aisiais režisieriai Lidiya Ishimbaeva ir Borisas Nirenburgas nebūtų susukę televizijos filmo. Galbūt knyga ir televizijos filmas būtų nugrimzdę užmarštin, jei Andrėjus Tarkovskis nebūtų sukūręs ekranizacijos, sulaukusios tokio pripažinimo. Galbūt visi šie dalykai būtų nežinomi kitoje Atlanto pusėje, jei Holivudo ekranizacijoje 2002 m. nebūtų vaidinęs George‘as Clooney. Jei viso to nebūtų, galbūt lietuvių konceptualiosios skulptūros kūrėjui Nerijui Erminui nebūtų kilusi idėja savo parodą, vykstančią galerijoje „AV17“, pavadinti vardu „Mąstantis vandenynas“. (Clooney‘is, ko gero, parodos idėjai turėjo mažiausiai įtakos, bet jo juk iš įvykių grandinės neišimsi!)

Ermino paroda turi antrąją pavadinimo dalį „Svečiai“. Dvi parodos dalys išeksponuotos skirtingose patalpose, tad yra tarsi dvi savarankiškos mikroplanetos. Jos gali būti viena kitos tęsinys arba atskiras pasakojimas. Tad apie viską – iš eilės.

Vandenynas

Vandens parodoje nėra, nors šioje dalyje viskas sukasi aplink jį. Svarbiausias objektas patalpoje apskritimas, pagamintas iš dažnai Ermino naudojamos, mėgstamos medžiagos – keramikinių plytelių. Jis tapybiškai padengtas mėlyna spalva. Apskritimas nukelia į Soliario planetą, kurioje vyksta parodos veiksmas. Į kambarį įžengęs lankytojas tarsi aktyvuoja šią planetą. Ji pradeda skverbtis į pasąmonės gelmes, iš kurios iššaukia senų prisiminimų vaiduoklius. Jie šmėsteli ant įspiriamų skardinių basučių. Meta šešėlį ant susukto sportinio kilimėlio. Dirsteli, ar nepavyktų išpinti storos jūreiviškos virvės mazgo. Pasigroži marmurinėmis jūržolėmis, apsivijusiomis žeberklus primenančius strypus. Ir šnarėdami atsidūsta prie iškeltos juodos vėliavos. Visgi prisiminimų šmėklos nepajudina baltos kreidos, gulinčios ant nepažįstamos planetos paviršiaus. Įsiamžinti užrašydami vardą ar simbolį gali tik žmonės iš kūno ir kraujo.

Šioje Ermino surežisuotoje aplinkoje kasdieniški objektai verčia jaustis svetimu. Svečiu. Objektai įdarbina vaizduotę, veikia kaip scenografija mintims. Šios sąsajos su teatru – neatsitiktinės. Teatrališkumas yra svarbus Ermino kūrybos bruožas, kuris išryškinamas dramatišku objektų apšvietimu, nutolusiu nuo balto galerijos kubo ir artimesnio spektakliui. Parodoje pristatomame filme pats menininkas prisipažįsta, kad jis jaučiasi kaip režisierius, kuris turi savo aktorius. Visa nuobodi buitis skulptoriaus rankose tarsi virsta nebyliais, tačiau išraiškingais istorijų pasakotojais – mimais.

Svečiai

Antroji parodos salė skirta „Svečiams“. Joje veiksmas persikelia į interjerą, čia Erminas tęsia ankstesnėje kūryboje plėtotą svetainės temą. Salės centre kaba sietynas, po juo – parketo fragmentas. Netoliese – baltutėlės žvakės. Bet svetingumu čia nedvelkia. Sietyno krištolas pakeistas stiklo šukėmis, kurios grasina susmegti į užsibuvusio svečio sprandą; žvakės pasvirę; parketas prislėgtas sunkių akmenų, įgavusių aptakias vandens balos formas. Be to, ant sienos kaba lazda, primenanti Josepho Beuyso naudotą performanse „Aš myliu Ameriką, Amerika myli mane“ (sukurtą 1974 m. – praėjus dvejiems metams nuo Tarkovskio „Soliario“ pristatymo. Ar tai reikšminga? Nebūtinai. Tačiau visų reiškinių priežastiniai ryšiai per daug sudėtingi, kad galėtume manyti galintys juos lengvai perprasti). Lazda – dar vienas įrankis, leidžiantis apsiginti nuo nepageidaujamų lankytojų.

Ankstesni įvairiose vietose eksponuoti svetainės temą plėtoję Ermino objektai „Svetainė“ (2016–2018), „Nušvitimas“ (2010–2018) ir kiti buvo geometrines transformacijas patyrę baldai. Jie, kaip pasakoja pats menininkas, buvo sumanyti lyg žvilgsnis pro šeimininko užvertas duris, atveriantis įprastai nematomą pasaulį. Panašu, kad šį kartą menininkui ne tiek įdomi sukeistinta gyvenamoji aplinka, kiek per ją atsiskleidžiantys žmonių tarpusavio santykiai. Eksponatai kalba apie apsimestinį svetingumą ir bandymą pasipuikuoti. Apie įgimtą veidmainystę, kuri lyg šukės sminga į jautrias sielas.

Į jautrias sielas sminga ne tik šukės, bet ir įtaigūs vaizdai. Bent jau į maniškę Ermino paroda įstrigo ilgam. Tad pradžioje apsakytą įvykių grandinę reikia papildyti taip: jei Lemas nebūtų parašęs „Soliario“, Tarkovskis nebūtų nusprendęs statyti jo ekranizacijos, Erminas nebūtų sukūręs tokios parodos, o aš nebūčiau parašiusi šio teksto. Dėl teksto – nieko baisaus, bet visgi būtų buvę gaila dėl Clooney‘io.

Nerijaus Ermino paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ galerijoje „AV17“ (Totorių g. 5, Vilnius) veikia iki sausio 19 dienos.

Nerijaus Ermino paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ galerijoje (AV17). Nuotraukos: Nerijus Erminas

The post Svečiai vandenyne. Nerijaus Ermino paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ galerijoje (AV17) appeared first on artnews.lt.